Your browser version is outdated. We recommend that you update your browser to the latest version.

Svarbiausi istoriniai momentai


 AISČIŲ IŠEIVIŲ SUKURTOS DAKIJOS VALSTYBĖS KOVA PRIEŠ ROMOS IMPERIJĄ.


Mėlynųjų vandenų mūšis.

Mėlynųjų vandenų mūšis laikomas vienu svarbiausiu šalies istorijoje – jame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė sudavė lemiamą smūgį mongolų-totorių Aukso ordai. Anot istorikų, būtent po šios pergalės ir prasidėjo LDK klestėjimo amžius.

XIII a. viduryje didžiuliuose Rytų Europos ir centrinės Azijos stepių plotuose susikūrė iš rytų atsikrausčiusių mongolų-totorių valstybė Aukso Orda. Ši valstybė iki tol nuolat kėlė grėsmę kaimyninėms valstybėms.

Po chano Džanibeko (1342–1357) nužudymo Ordoje prasidėjo kova dėl aukščiausios valdžios. Tuo pasinaudojo šiaurės vakarų kaimynė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nusprendusi įsitvirtinti iki tol šios valstybės valdomame menkai apgyventame vakariniame pakraštyje, esančiame dabartinės Ukrainos pietuose. 1362 ar 1363 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo (1345–1377) vadovaujama kariuomenė ties Mėlynaisiais vandenimis (dab. Ukrainos Kirovogrado sritis) sutriuškino trijų Aukso Ordos sričių vadų – Kačubėjaus, Kutlubugos ir Dimitro vedamą kariuomenę ir įsitvirtino Kijeve bei Podolėje.

Po šio mūšio Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo didžiausia Europos valstybe. Ji sustiprino savo įtaką Rusios kunigaikštystėms ir pašalino mongolų-totorių antpuolių grėsmę centrinės Europos valstybėms, nukeldama kovų vietą su Aukso Orda labiau į rytus.

Šiai progai įamžinti išleistas pašto ženklas.Šiai progai įamžinti išleistas pašto ženklas.


Griunvaldo / Žalgirio mūšis. Nuo jo priklausė visos Europos ateitis!

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėsir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino. Šis mūšis buvo ilgo karinio konflikto tarp Teutonų ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat latentinės Ordino ir Lenkijos Karalystės priešpriešos, kulminacija. Mūšio metu sutriuškinus Ordino pajėgas prasidėjo Ordino valdžios Prūsijoje silpnėjimas, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis.

Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių ir nuo XIX a. tapo Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu. Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė užėmė daugelį Prūsijos pilių ir pradėjo Marienburgo apgultį. Po dviejų mėnesių apgulties, Marienburgo paimti nepavykus, teko atsitraukti. Netrukus buvo prarastos ir prieš tai užimtos pilys. Gruodžio 9 d. abi pusės paskelbė paliaubas. 1411 m. vasario 1d. tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos užleista Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė. Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją.


Saulės mūšis.

Dviejų dalių filme „Saulės mūšis“ pristatomas vienas reikšmingiausių mūšių Lietuvos istorijoje, kurio reikšme neabejoja net vokiečiai. Būtent Saulės mūšyje Lietuva atrėmė pirmą milžinišką kryžiaus žygį ir toliau galėjo egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė. „Saulės mūšyje“ įdomiai ir suprantamai pateikiama faktologinė medžiaga. Atkurtos mūšio ir istorinės , scenos, animuoti žemėlapiai, skaitomos istorinės ištraukos iš Popiežiaus Grigaliaus IX raštų, eiliuotosios Livonijos kronikos ir istorikų komentarai ne tik padeda žiūrovui aiškiau suvokti istorinį kontekstą, bet ir palengvina informacijos įsisavinimą.


Ar žinote, kad po Vilniaus arkikatedros pamatais aptiktos Perkūno šventyklos liekanos?

Senovės baltų dievų šventyklos – senovės baltų kultoir apeigų vietos. Iš pradžių jų egzistavimas neigtas, o vėliau patvirtintas archeologiniais tyrinėjimai. Archeologai patvirtino šaltiniuose minimos šventyklos buvimą Vilniuje, Šventaragio slėnyje. Taip pat po Vilniaus arkikatedros pamatais aptiktos Perkūno šventyklos liekanos. Tokių šventųjų vietų nemažai rasta ir kitose Lietuvos vietose. Seniausios maldavietės – šventyklos – buvo apskritos. Jų centre stovėdavo stulpas, tariamai jungiantis tris visatos dalis: dangų, žemę, požemį. Stulpas tapatintas su Pasaulio medžiu, esančiu visatos centre. Baltų priešistorinė architektūra buvo medinė, todėl iš archeologinių kasinėjimų negalima gauti daug informacijos. Anksčiau baltų religijos tyrinėtojai teigė, jog baltai neturėjo šventyklų. Tačiau XIV a. istorijos šaltiniai mini „šventus namus“ (domos sacros) ir „šventus miestus“ (sacras villas), galinčius reikšti šventyklas ir dideles bei svarbias šventąsias vietas. Archeologai taip pat aptiko nemažai medinių šventyklų ir pastatų kompleksų aplink piliakalnio pavidalo kalną 1955-1957m. kasinėjimai į pietus nuo Smolenkso – rytų baltų teritorijoje – liudija, kad kai kurie įtvirtinti piliakalniai buvo ne gyvenamosios vietos ar tvirtovės, o šventovės. Piliakalnių šventyklos datuojamos nuo V amžiaus prieš mūsų erą iki VII mūsų eros amžiaus. Keliose tokiose vietose rasta daug kultūrinių sluoksnių su apskritų mažų šventyklų ir įvairių kulto pastatų liekanomis. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad priešistoriniais laikais, kaip ir istorinių laikų pradžioje, būta „šventų miestų“ – svarbių religinių centrų, kur į apeigas rinkdavosi žmonės iš gretimų apylinkių.

 

XIII amžiaus Perkūno šventykla atkasta Vilniuje po katedra. Tais laikais tarp jos ir Neries bei palei Nerį dabartinės Tilto gatvės rajone driekėsi Šventaragio slėnyje. Perkūno šventykla buvo įrengta Karaliaus Mindaugo XIII amžiaus viduryje pastatytos pirmosios krikščioniškosios katedros vietoje. Kryžiuočių žygiams į Lietuvą nesiliaujant, Mindaugas atsisakė krikšto po aštuonerių metų, o pats Mindaugas ir jo šeima buvo nužudyti 1263 metais. Kraštas grįžo prie senojo tikėjimo. Krikščioniškoji katedra sudegė arba buvo sudeginta. Jos kvadratinis planas buvo panaudotas Perkūno šventyklai. Šiaurinėje ir pietinėje navose sumūryti laipteliai vedė į viduje buvusį altorių. Šventykla stovėjo daugiau nei šimtą metų. 1388 metų popiežiaus Urbono VI bulėje, siųstoje Prozanės arkivyskupui, rašoma, kad šią pagonišką šventyklą naujai apsikirkštijęs karalius Jogaila išgriovė, stabus sutriuškino ir sudaužė į gabalus, o toje vietoje liepė pastatyti bažnyčią. XV amžiaus istorikas Janas Dlugošas dar papildė šį sunaikinimo aprašymą. 1387 m. Jogaila liepęs užgesinti amžinąją ugnį, kūrentą Vilniuje, saugotą žynių ir nuolat kurstomą malkomis, o šventyklą ir altorių, ant kurio aukotos aukos, nugriauti. Toje vietoje, kur buvo deginama amžinoji ugnis, pastatytas Jogailos katedros didysis altorius. XVI amžiuje istorikas Motiejus Strijkovskis nurodo, kad katedros vietoje stovėjusi šventykla su Perkūno statula turėjo bokštą, iš kurio žyniai išskeldavo ugnį. Jis taip pat mini, kad ugnis buvo kūrenta be paliovos ąžuolinėmis malkomis. XIX amžiuje istorikas Teodoras Narbutas suteikia dar daugiau papildomų žinių apie šventyklą. Jis sako, kad šventykla buvo mūrinė, be stogo, aptvaro pavidalo. Įėjimas į ją buvo iš Neries pusės. Priešais įėjimą prie galinės sienos stovėjo koplyčia, o ant jos – aukšta altana su Perkūno statula. Priešais koplyčią buvo kvadratinis altorius su dvylika pakopų.

Geju paradas 2010

Ivykiai Siauliuose

Ivykiai Siauliuose 2

Ivykiai Lietuvoje 3